Euro zona VS rinkos (0:3)

Karpė, karpė tarptautinės amerikietiškos reitingų agentūros Portugalijos kreditavimo reitingus ir prikarpė. Vakar, kaip jau žinote, ji pasiprašė tarptautinės finansinės pagalbos. Pirminiais skaičiavimais, jai prireiks 80-90 mlrd. eurų paskolos. Tai tikrai nieko nenustebino ir daugelis analitikų jau senokai to laukė. Štai keletas faktų, kurie neramino finansų rinkas:

1. Po Jose Socrates vyriausybės atsistatydinimo šalies prezidentas paleido parlamentą, kadangi jis nepriėmė taupymo plano.

2. Patikslintais duomenimis, 2010 metais valstybės biudžeto deficitas sudarė 8,6% BVP (anksčiau buvo įvardinta 7%).

3. Valstybinė šalies skola 2010 metais sudarė 82,4% BVP. Šiuo metu Portugalijos skola jau išaugo iki 94,4% – virš 150 mlrd. eurų.

4. Lėto ekonomikos augimo dešimtmetis – vidutiniškai Portugalijos ūkis augo vos 0,7% tempu. Ekonomistų skaičiavimais, esant dabartiniam obligacijų pajamingumui, apie kurį papasakosiu šiek tiek žemiau, šaliai reikėtų 6-8% BVP augimo vien tik tam, kad aptarnautų skolą.

Puikų statistikos lobyną galite rasti čia. Viskas apie viską vienoje vietoje, patariu įtraukti į savo naudingų nuorodų sąrašą 🙂 O apačioje Ispanijos BVP bei skolos augimo grafikai.

Ir visa tai vyksta griežtinamos ECB fiskalinės politikos bei Airijos bankų likvidumo problemų fone.  Be žinių iš Portugalijos, vakar po pietų sulaukėme Europos Centrinio Banko sprendimo – jis pakėlė palūkanų normą ketvirtadaliu procento iki 1,25%. Šis žingsnis taip pat jau kurį laiką buvo lauktas ir mažai ką nustebino. Presskonferencijos metu Trichet pareiškė štai ką:

„monetarinė politika lieka vis dar labai švelni“, „infliacijos rizika auga“, „likvidumo lygis perteklinis“, „mes įdėmiai stebime kainų pokyčius“, „likvidumą atitraukinėsime kai ateis tam laikas“

Iš retorikos galima suprasti, kad ateityje fiskalinės politikos griežtinimas tęsis.

Grįžkime prie Portugalijos. Tam, kad suprastumėme, kodėl ji kreipėsi finansinės pagalbos, užtenka pažiūrėti į šalies obligacijų pajamingumų grafikus.

 

Su tokiomis palūkanomis skolinimasis būtų nepakeliamas. Bet trečiadienį Portugalija dar pabandė pasispardyti, išleisdama naują skolos vertybinių popierių emisiją, bet paskutinis pirstelėjimas padėties nepagražino: 12 mėnesių iždo vekselių pajamingumas buvo lygus 5,9%, o 6 mėnesių – 5,11%. Iš viso šio aukciono metu pritraukta 1,01 mlrd. eurų. Ne kažin kas už tokias palūkanas, turint omeny, kad šį mėnesį Portugalija turi išmokėti 4,5 mlrd. eurų skolų, o birželį – dar 2 mlrd. eurų.

Po Portugalijos obligacijų pajamingumų pasiutpolkės jų grąžos kreivė atrodo baisiai, t.y. kuo didesnis laiko periodas – tuo mažesnė grąža. Išsamų šios anomalijos paaiškinimą pateikė įdomus blogeris sekmesgarantas, taigi nesikartosiu, o pasiūlysiu apsilankyti pas jį.

Na, pasiprašė pagalbos jau 3 euro zonos šalys, ir kas toliau?

O toliau, mano galva, svarbiausias euro zonos uždavinys – neleisti finansų „karštligei“ persimesti dar ir į Ispaniją (tarp kitko ši šalis turi didžiąją dalį Portugalijos skolos popierių). Šis kąsnis būtų sunkiai suvirškintas, jeigu apskritai pavyktų tai padaryti. Įdomu buvo žvilgtelėti, kas laiko Ispanijos skolas, bet susistemintos statistikos neradau, teko dėlioti iš BIS ataskaitų. Štai kas gavosi (duomenys iki 2010m. III ketv.):

Bet esamą Portugalijos bei Ispanijos skolų rinkos padėtį geriausiai iliustruoja apačioje pateikti grafikai. Jame labai gerai aprašyta Portugalijos skolos rinka ir jos žaidėjai. Paaiškėjo, kad vietiniai instituciniai bei vietiniai bankai praeitais metais išpirko obligacijų už 15mlrd. eurų. Įraše taip pat pateiktas tyrimas apie Ispanijos vertybinius popierius. Puiki informacija apmąstymams.

 

Taigi, kodėl gi negalima leisti Ispanijai susidurti su sunkumais? Na, manau, ji paprasčiausiai „too big to fall“ – jos ekonomika Europos Sąjungoje užima 5 vietą ir, jeigu prireiktų finansinės pagalbos dar ir šiai šaliai, euro zona susidurtų su sunkumais krapštant reikalingą sumą, juolab, kad dar klausimas, ar nuo kitų metų, kai pasibaigs paramos laikas, Graikija sugebės skolintis atviroje rinkoje ir ar neteks jai dar kuriam laikui pratęsti finansavimą.

Pagalba Portugalijai būtina, jeigu norima nuraminti finansų rinkas ir neišprovokuoti išpuolių prieš Ispanijos obligacijų pelningumus. Didžiausią nerimą kelia katastrofiškas nedarbo lygis – 20,3%. Bet ekonomika vistik sugeba kažkaip, vargais negalais, augti. Nepaisant Airijos ir Portugalijos problemų, 10 metų trukmės Ispanijos skolos vertybinių popierių pajamingumas per pastarąjį mėnesį nukrito nuo 5.55% iki 5.25%. Taip parodomas pasitikėjimas šalimi ir vykdomomis reformomis ar paprasčiausiai spekuliantai buvo susikoncentravę ties Portugalija? Na, netolima ateitis parodys 🙂 Tikėkimės, spekuliantai neišprovokuos šalies obligacijų palūkanų augimo iki nepamatuoto lygio ir tai nebus 4-oji šalis, kuriai teks kreiptis tarptautinės pagalbos.  Tiesa sakant, finansų rinkų galia mane gąsdina. Reikės kada šiai temai paskirti atskirą įrašą, nes šiuolaikiniame pasaulyje rinkos diktuoja sąlygas ištisoms valstybėms. Bet įdomiausia, kad spekuliantai šiuo metu kaip skėriai supuolė euro zoną, nors toje pačioje JAV padėtis niekuo ne geresnė.

Šiaip, jeigu atsiribotume nuo šių dviejų šalių, tai bendras euro zonos nestabilumo bruožas – įmonių, namų ūkių ir Vyriausybių skolos užsienio investuotojams. Verta prisiminti, kad skolas reikia ne tik atidavinėti po numatyto laiko, bet dažnokai ir refinansuoti. Tai daro skolintojų padėtį pažeidžiamą ir priklausomą nuo išorinių rinkų padėties bei spekuliantų/investuotojų nuotaikų. Istorija rodo, kad jie, provokuodami išpuolius prieš Valstybės valiutą, obligacijas, ne vieną šalį sugebėjo įvaryti į kampą. Jeigu vartotojų įsiskolinimo naštą galima perkelti ant bankų pečių, o šių – ant Valstybės biudžeto, tai Valstybės skola – paskutinė gynybos linija, kuri smūgį gali atlaikyti tik pasitelkus į pagalbą kardinalias reformas. Bet ar pertvarkoms ir karpymams pasiruošusi pati ES šalių tauta? Vilnijančios protestų bangos rodo, kad ne.

Taip ekonominės euro zonos problemos perauga į politines. Prie Prancūzijos ir Vokietijos valdžios vairo stovinčios partijos pralaimi regioninius rinkimus ir žmonių nepasitenkinimas tik auga bei plinta į visas ES šalis. Tai gali priversti šalių vadovus griežtinti retoriką prasiskolinusių šalių atžvilgiu ir imtis populistinių, nepamatuotų sprendimų. O tai gali privesti prie to, kad ir investuotojams, ir valstybėms reikės susitaikyti su mintimi, jog teks kai ką prarasti restruktūrizuojant skolas vardan to išsvajotojo stabilumo. Tik nurašius dalį beviltiškų skolų galima būtų judėti toliau. Dabartiniai pinigų pumpavimai, mano nuomone, tik atitolina tai, kas neišvengiama.